Paradoksalu, bet vaizduojamosioms technologijoms keičiantis tikrai įspudingu greičiu, kartais tampa sudėtinga tuos pokyčius pastebėti. Kitaip tariant, nors ir gyvendami didelių technologinių pokyčių laikais, "plika akimi" juos sunkiai pastebime ir tik ilgalaikėje perspektyvoje jau galime susiorientuoti ir suvokti kas įvyko, kas pakito.
Eugene Atget tapęs tikra ikona fotografijos pasaulyje ir padaręs milžinišką įtaką iš gyvenimo pasitraukė 1927-aisiais. Čia rodomas filmukas iš Paryžiaus gatvių 1928-aisiais (vieneri metai po Atget mirties). Vaizdas filmuke radikaliai priešingas Atget fotografijoms. Pastarosios juk yra tuščios, melancholiškos.. Vaizdai iš 1928 Paryžiaus gatvių (kurias taip mėgdavo fiksuoti Atget) kaip tik pilni gyvybės, judesio ir verdančių veiksmų. Bet ar gali nutuokti bent vienas tuometis paryžietis, kad kaip tik tie metai žymi naują fotografijos etapą arba senųjų laikų pabaigą?...
Šiame kontekste iš naujo apmąstau Atget kūrybą, medijų pokyčius ir žinoma savo tekstą, kuris taip pat sensta...
Atget fotografijos
Nors visą savo
gyvenimą vienaip ar kitaip esu susijęs su menine veikla ir įvairiomis jos formomis,
fotografija man išlieka mistika. Galiu tik pasidžiaugti, kad, galbūt, šis
kursas pralauš (o gal jau pralaužė?) ledus ir fotografiją išvysiu kitomis
akimis, pasieksiu aukštesnį suvokimo lygį. Šios medijos nepažinumas kyla iš
labai elementaraus, netgi buitiško vaizdinių suvokimo principo – meninę vertę
kūrinys turi tuomet, kuomet jį atlikti reikalauja nemažai pastangų. Žinoma
tuuriu galvoje, amato išmanymą. Toks suvokimas buvo būdingas pradiniam mano
santykiui su fotografija. Vėliau sekę apmąstymai, apie amato (čia amatą,
žinoma, turiu galvoje kaip graikiškąjį techne)
vietą meno kūrinyje, fotografijos patrauklesne nepavertė. Kitas logiškas žingsnis
norint perprasti šią mediją buvo teorijos ngarinėjimas. Šioje vietoje, kiek
netikėtai sau pačiam, mano skurdus suvokimas, buvo išjudintas kairiųjų pažiūrų
intelektualo Walter’io Benjamin’o. Žydų kilmės vokiečių filosofas, gyvenęs XX
a. pirmojoje pusėje, rašė[1]:
Fotografijoje eksponuojamoji vertė ima visu frontu stumti kultinę vertę.
Tačiau šioji nepasiduoda nesipriešindama. Ji traukiasi į paskutinį įtvirtinimą:
žmogaus veidą. Visiškai neatsitiktinai portretas yra ankstyvosios fotografijos
šerdis. Nutolusių ar mirusių, mylėtų žmonių prisiminimo kultas – paskutinis
kultinės vaizdo vertės prieglobstis. Efemeriškose ankstyvųjų fotografijų veidų
išraiškose mums paskutinį kartą pamoja aura. Būtent ji suteikia jiems
melancholiško ir su niekuo nepalyginamo grožio. Tačiau tose fotografijose, iš
kurių pasitraukia žmogus, kultinę vertę nugali eksponuojamoji vertė. Konkretizuojant
šį procesą, nepaprastą vaidmenį suvaidino Atget, amžių sandūroje ėmęsis
fotografuoti tuščias Paryžiaus gatves. Labai taikliai apie jį pasakyta, kad
gatves jis fotografavo tarsi nusikaltimo vietas. Jose irgi nebūna žmonių;
fotografuojami įkalčiai. Atget nuotraukos tampa istorinio teismo proceso
įrodymais. Tai yra slapta politinė jų reikšmė. Jos reikalauja tam tikros
recepcijos; joms nebetinka laisva kontempliacija. Jos sujaudina žiūrovą; jis
jaučia, kad, norint prie jų priartėti, reikia ieškoti kito kelio. Tuo pačiu
metu iliustruoti žurnalai ima teikti šio kelio nuorodas – nesvarbu, klaidingas
ar tikslias. Parašai po nuotraukomis pirma kartą tampa privalomi. Visiškai
aišku, kad jie labai skiriasi nuo paveikslų pavadinimų. Informacija, kurią
gauna iliustruoto žurnalo skaitytojas iš iliustracijų parašų, veikiai darosi
dar tikslesnė ir įtaigesnė filme, kur kiekvieno vaizdo suvokimą lemia visų prieš
tai buvusių vaizdų seka.
Atget fotografijas pirmą kartą pamačiau šio kurso metu. Nemeluosiu
teigdamas, kad šis autorius nuo pat pradžių išsiskyrė iš kitų. Jo fotografijos
kėlė daugiau minčių negu kitos. Labai džiaugiuosi, kad Benjamin‘o tekstą
perskaičiau vėliau, negu išvydau šias fotografijas. Tai leido mano suvokimui
vystytis tolygiai, be jokių pašalinių trukdžių ir painiavos. Taigi, perskaitęs
Benjamin‘o tekstą visų pirma galėjau pagrįsti ir aiškiau formuluoti pirminę
savo poziciją fotografijos atžvilgiu. Techne
aukštinimas ir savotiškas ilgesys tebuvo prarastosios auros paieškos.
Fotografija iš pat pradžių buvo nepatraukli kaip medija neturinti auros. Šioje
vietoje be abejo iškyla milžiniškas ginčas dėl paradigminio Vakarų
civilizacijos posūkio nuo klasikos link modernybės. Todėl galima tik
konstatuoti faktą, kad meno suvokimas pakito kardinaliai. Vis dėlto, tik
klasikų pozicijoms esant gyvybingoms, ginčas dėl fotografijos reikšmės gali
būti aktualus. Suvokdamas, jog būtent šis klausimas, sąlyginai, neduoda man
ramybės, galiu teigti, kad manyje, vienokia ar kitokia forma, klasikinės
pozicijos vis dar gyvybingos. Taigi, tiek civilizacinis virsmas, tiek
elementarus fotografijos nuvertinimas dėl jos paprastumo, apibrėžia pirmąjį
mano santykio su ja etapą.
Negana to, Atget fotografija sudavė lemiamą smūgį ir taip gerokai
aplamdytoms klasikų pozicijoms. Jo kūrybos laikotarpiu išsigrynino nuojauta,
kad norint sukurti gerą fotografiją nebeužtenka nuvykti į tolimus kraštus,
užfiksuoti išraiškingą portretą ar nuostabų peizažą. Reikėjo kažko daugiau. Tą
kažką žiūrovui būtent ir pateikė Atget – radikaliai kitokį žvilgsnį į
fotografiją ir jos paskirtį. Tuomet visiems atrodžiusios kaip fotografijos
skirtos dailininkams (kaip pavyzdžiai tapybai) jos buvo tarsi uždelsto veikimo
bombos pakeitusios visuotinį vaizduojamojo meno suvokimą. Atget kūriniuose buvo
atsisakyta tradicinio objektų vaizdavimo (fotografijų atmosfera, kuomet jose
nėra matomi žmonės, yra šiek tiek baugi, melancholiška, netgi siurreali). Tai
kartu yra ir ironiška, juk Atget anaiptol nebuvo didelis pokyčių entuziastas.
Savo fotografijose jis fiksavo senąjį Paryžių, matydamas akivaizdžius pokyčius
ir nujausdamas dar smarkesnį visuomenės pasikeitimą. Galbūt dėl to Atget
fotografijoms (bent minimaliai žinant jų kontekstą) abejingu likti yra
sudėtinga. Jos savaip šiurpina ir žavi. Turbūt geriausiai jas apibūdina pats
autorius: „Gera fotografija yra kaip medžioklinis šuo, kvailas, bet
išraiškingas“ lygio.[2]. Ši Atget minima išraiška buvo nauja patirtis,
naujas matymas ir lūžis fotografijos pasaulyje.
Šie teoriniai ieškojimai ir apmąstymai neabejotinai praturtino mano
suvokimą apie fotografiją. Jeigu iki galo tikėtume Benjamin‘u auros praradimas
buvo teigiamybė. Tačiau žinant to meto kontekstą ir tolesnę kultūrinių įvykių
raidą turime rimtą pagrindą su tuo nesutikti arba visiškai tai atmesti. Vis
dėlto per visus kultūrinius sukrėtimus kurie lydėjo Vakarų civilizaciją per
visą XX amžių fotografiją išsikovojo tvirtą poziciją vaizduojamųjų menų erdvėje.
Tačiau man asmeniškai ji išliko mistiška ir atšiauri, savotiškai nepatraukli.
Nors ir negaliu iki galo ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą kodėl taip
yra, bent jau galiu drąsiai teigti, kad radau kaltininką, kuris privertė
pasaulį fotografuoti savo kambario palubę ir tuo gėrėtis.
Jurgis
Jonaitis, animacija II kursas
2011
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą