Šiemet į tarpines VDA animatorių ir fotografų peržiūras (2012-03-27 -2012-03-28) atvyko vokiečių menininkas Max Hattler.
Pastebėjau, kad į VDA atvykstant užsienio menininkams visuomet jaučiamas šioks toks šurmuliukas ir tai yra teisinga! Juk atvyksta svečias ir dar ne bet koks, o iš užsienio. Taigi, šurmulys - visiškai natūralu. Tačiau dažnokai tai perauga į, mano manymu, per didelį ažiotažą. Svečio iš užsienio atvykimas būna sureikšminamas.
Tai sukelia, man liūdnos ir savimi nepasitikinčios bei save nuvertinančios lietuvių tautos vaizdinį. Todėl prieš Max'o atvykimą jausdamas panašų jausmą, sugalvojau ir jį įtraukti į šį ne itin jaukų atmosferinį žaidimą.
Nuotrauka apačioje simbolizuoja liūdną, tarsi išgelbėjimo laukiančią lietuvių tautą, o skambanti muzika (kažkokia klasikinė vokiečių daina) simbolizuoja pasitikintį savimi didingą ir orų "vokietį gelbėtoją".
Prieš kelis mėnesius parašiau tekstą apie prancūzų fotografą Eugene Atget. Medijų meno kurso paskaitų metu, kiek netikėtai sau pačiam prisiminiau šį tekstą, kuris išties buvo skirtas fotografijos įvado kursui. Tačiau dabar medijų kontekste man jis įgyja naują prasmę.
Paradoksalu, bet vaizduojamosioms technologijoms keičiantis tikrai įspudingu greičiu, kartais tampa sudėtinga tuos pokyčius pastebėti. Kitaip tariant, nors ir gyvendami didelių technologinių pokyčių laikais, "plika akimi" juos sunkiai pastebime ir tik ilgalaikėje perspektyvoje jau galime susiorientuoti ir suvokti kas įvyko, kas pakito.
Eugene Atget tapęs tikra ikona fotografijos pasaulyje ir padaręs milžinišką įtaką iš gyvenimo pasitraukė 1927-aisiais. Čia rodomas filmukas iš Paryžiaus gatvių 1928-aisiais (vieneri metai po Atget mirties). Vaizdas filmuke radikaliai priešingas Atget fotografijoms. Pastarosios juk yra tuščios, melancholiškos.. Vaizdai iš 1928 Paryžiaus gatvių (kurias taip mėgdavo fiksuoti Atget) kaip tik pilni gyvybės, judesio ir verdančių veiksmų. Bet ar gali nutuokti bent vienas tuometis paryžietis, kad kaip tik tie metai žymi naują fotografijos etapą arba senųjų laikų pabaigą?...
Šiame kontekste iš naujo apmąstau Atget kūrybą, medijų pokyčius ir žinoma savo tekstą, kuris taip pat sensta...
Atget fotografijos
Nors visą savo
gyvenimą vienaip ar kitaip esu susijęs su menine veikla ir įvairiomis jos formomis,
fotografija man išlieka mistika. Galiu tik pasidžiaugti, kad, galbūt, šis
kursas pralauš (o gal jau pralaužė?) ledus ir fotografiją išvysiu kitomis
akimis, pasieksiu aukštesnį suvokimo lygį. Šios medijos nepažinumas kyla iš
labai elementaraus, netgi buitiško vaizdinių suvokimo principo – meninę vertę
kūrinys turi tuomet, kuomet jį atlikti reikalauja nemažai pastangų. Žinoma
tuuriu galvoje, amato išmanymą. Toks suvokimas buvo būdingas pradiniam mano
santykiui su fotografija. Vėliau sekę apmąstymai, apie amato (čia amatą,
žinoma, turiu galvoje kaip graikiškąjį techne)
vietą meno kūrinyje, fotografijos patrauklesne nepavertė. Kitas logiškas žingsnis
norint perprasti šią mediją buvo teorijos ngarinėjimas. Šioje vietoje, kiek
netikėtai sau pačiam, mano skurdus suvokimas, buvo išjudintas kairiųjų pažiūrų
intelektualo Walter’io Benjamin’o. Žydų kilmės vokiečių filosofas, gyvenęs XX
a. pirmojoje pusėje, rašė[1]:
Fotografijoje eksponuojamoji vertė ima visu frontu stumti kultinę vertę.
Tačiau šioji nepasiduoda nesipriešindama. Ji traukiasi į paskutinį įtvirtinimą:
žmogaus veidą. Visiškai neatsitiktinai portretas yra ankstyvosios fotografijos
šerdis. Nutolusių ar mirusių, mylėtų žmonių prisiminimo kultas – paskutinis
kultinės vaizdo vertės prieglobstis. Efemeriškose ankstyvųjų fotografijų veidų
išraiškose mums paskutinį kartą pamoja aura. Būtent ji suteikia jiems
melancholiško ir su niekuo nepalyginamo grožio. Tačiau tose fotografijose, iš
kurių pasitraukia žmogus, kultinę vertę nugali eksponuojamoji vertė. Konkretizuojant
šį procesą, nepaprastą vaidmenį suvaidino Atget, amžių sandūroje ėmęsis
fotografuoti tuščias Paryžiaus gatves. Labai taikliai apie jį pasakyta, kad
gatves jis fotografavo tarsi nusikaltimo vietas. Jose irgi nebūna žmonių;
fotografuojami įkalčiai. Atget nuotraukos tampa istorinio teismo proceso
įrodymais. Tai yra slapta politinė jų reikšmė. Jos reikalauja tam tikros
recepcijos; joms nebetinka laisva kontempliacija. Jos sujaudina žiūrovą; jis
jaučia, kad, norint prie jų priartėti, reikia ieškoti kito kelio. Tuo pačiu
metu iliustruoti žurnalai ima teikti šio kelio nuorodas – nesvarbu, klaidingas
ar tikslias. Parašai po nuotraukomis pirma kartą tampa privalomi. Visiškai
aišku, kad jie labai skiriasi nuo paveikslų pavadinimų. Informacija, kurią
gauna iliustruoto žurnalo skaitytojas iš iliustracijų parašų, veikiai darosi
dar tikslesnė ir įtaigesnė filme, kur kiekvieno vaizdo suvokimą lemia visų prieš
tai buvusių vaizdų seka.
Atget fotografijas pirmą kartą pamačiau šio kurso metu. Nemeluosiu
teigdamas, kad šis autorius nuo pat pradžių išsiskyrė iš kitų. Jo fotografijos
kėlė daugiau minčių negu kitos. Labai džiaugiuosi, kad Benjamin‘o tekstą
perskaičiau vėliau, negu išvydau šias fotografijas. Tai leido mano suvokimui
vystytis tolygiai, be jokių pašalinių trukdžių ir painiavos. Taigi, perskaitęs
Benjamin‘o tekstą visų pirma galėjau pagrįsti ir aiškiau formuluoti pirminę
savo poziciją fotografijos atžvilgiu. Techne
aukštinimas ir savotiškas ilgesys tebuvo prarastosios auros paieškos.
Fotografija iš pat pradžių buvo nepatraukli kaip medija neturinti auros. Šioje
vietoje be abejo iškyla milžiniškas ginčas dėl paradigminio Vakarų
civilizacijos posūkio nuo klasikos link modernybės. Todėl galima tik
konstatuoti faktą, kad meno suvokimas pakito kardinaliai. Vis dėlto, tik
klasikų pozicijoms esant gyvybingoms, ginčas dėl fotografijos reikšmės gali
būti aktualus. Suvokdamas, jog būtent šis klausimas, sąlyginai, neduoda man
ramybės, galiu teigti, kad manyje, vienokia ar kitokia forma, klasikinės
pozicijos vis dar gyvybingos. Taigi, tiek civilizacinis virsmas, tiek
elementarus fotografijos nuvertinimas dėl jos paprastumo, apibrėžia pirmąjį
mano santykio su ja etapą.
Negana to, Atget fotografija sudavė lemiamą smūgį ir taip gerokai
aplamdytoms klasikų pozicijoms. Jo kūrybos laikotarpiu išsigrynino nuojauta,
kad norint sukurti gerą fotografiją nebeužtenka nuvykti į tolimus kraštus,
užfiksuoti išraiškingą portretą ar nuostabų peizažą. Reikėjo kažko daugiau. Tą
kažką žiūrovui būtent ir pateikė Atget – radikaliai kitokį žvilgsnį į
fotografiją ir jos paskirtį. Tuomet visiems atrodžiusios kaip fotografijos
skirtos dailininkams (kaip pavyzdžiai tapybai) jos buvo tarsi uždelsto veikimo
bombos pakeitusios visuotinį vaizduojamojo meno suvokimą. Atget kūriniuose buvo
atsisakyta tradicinio objektų vaizdavimo (fotografijų atmosfera, kuomet jose
nėra matomi žmonės, yra šiek tiek baugi, melancholiška, netgi siurreali). Tai
kartu yra ir ironiška, juk Atget anaiptol nebuvo didelis pokyčių entuziastas.
Savo fotografijose jis fiksavo senąjį Paryžių, matydamas akivaizdžius pokyčius
ir nujausdamas dar smarkesnį visuomenės pasikeitimą. Galbūt dėl to Atget
fotografijoms (bent minimaliai žinant jų kontekstą) abejingu likti yra
sudėtinga. Jos savaip šiurpina ir žavi. Turbūt geriausiai jas apibūdina pats
autorius: „Gera fotografija yra kaip medžioklinis šuo, kvailas, bet
išraiškingas“lygio.[2]. Ši Atget minima išraiška buvo nauja patirtis,
naujas matymas ir lūžis fotografijos pasaulyje.
Šie teoriniai ieškojimai ir apmąstymai neabejotinai praturtino mano
suvokimą apie fotografiją. Jeigu iki galo tikėtume Benjamin‘u auros praradimas
buvo teigiamybė. Tačiau žinant to meto kontekstą ir tolesnę kultūrinių įvykių
raidą turime rimtą pagrindą su tuo nesutikti arba visiškai tai atmesti. Vis
dėlto per visus kultūrinius sukrėtimus kurie lydėjo Vakarų civilizaciją per
visą XX amžių fotografiją išsikovojo tvirtą poziciją vaizduojamųjų menų erdvėje.
Tačiau man asmeniškai ji išliko mistiška ir atšiauri, savotiškai nepatraukli.
Nors ir negaliu iki galo ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą kodėl taip
yra, bent jau galiu drąsiai teigti, kad radau kaltininką, kuris privertė
pasaulį fotografuoti savo kambario palubę ir tuo gėrėtis.
Jurgis
Jonaitis, animacija II kursas
2011
[1] Walter
Benjamin, „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, Walter
Benjamin, Nušvitimai, [Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus], Vilnius, Vaga, 2005,
p. 214—244
[2]http://www.photoquotes.com/ShowQuotes.aspx?id=183&name=Atget,Eugene#684
[žiūrėta 2012 m.
sausio 29 d.]
Tai antrasis mano garso ir vaizdo eskizas. Nors atliktas panašia technika, jo siužetas skiriasi. Palaipsniui, tirdamas medijų galimybes, bei atrasdamas savo kūrybos išraiškas judu link mane dominančių dalykų.
Šiame klipe naudojama buuvusio Lietuvos Respublikos energetikos viceministro Romo Švedo pasakyta kalba Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Šį garsinį foną (o gal kaip tik pagrindinį veikėją?) gretinu ties buitiniais vaizdais. Dažnai apie politiką sužinome būdami būtent buitiniame kontekste, taip daugiausiai yra dėl žiniasklaidos. Šiame filmuke (panašiai kaip ir pirmame) mane domina asociacijų bei interpretacijų pasireiškimas.
R. Švedo kalba apie energetinę nepriklausomybę man asocijuojasi su magnetu skirtu pritraukti siuvimo adatas.
Šis garso ir vaizdo sintezės eskizas yra mano kasdienybės atspindys. Objektai, žmonės, balsai, triukšmai - visa tai kas mane lydi kiekvieną dieną yra fiksuojama. Tuomet kuriamas organiškas (tyčia naudojama prasta mobiliojo telefono kokybė - tai kas man prieinama kiekvieną akimirką) kūrinys, kuris sukuria netikėtą žvilgsnį į neseniai išgyventą kasdienybę. Nors ir pateikiamas kaip vientisas kūrinys, eskizo formą sudaro dvi siužetinės linijos - garsas ir vaizdas. Persipindamos įvairiomis kryptimis, jos kuria netikėtas asociacijas ar metaforas (net ir man pačiam).
